Ketverių metų vaikas svajoja tapti kosmonautu. Aplinkiniai šypsosi, džiaugiasi, palaiko. Deja praėjus dvidešimčiai metų išsireiškimas "aš būsiu kosmonautu" skamba lyg kažkas nepasiekiamo, nerealus ir net gi juokingo. Visi ir toliau šypsosi, tačiau nuoširdumą pakeičia ironija, o kosmosas, į kurį tu taip norėjai skristi, po truputį tampa nekalta iliuzija. Kodėl taip yra? Ar dėl to, jog pernelyg greitai ir lengvai pasiduodame aplinkinių spaudimui, ar dėl to, jog tiesiog nemokame teisingai svajoti?