Rytas. Aš autobusu važiuoju iš oro uosto į Paryžiaus pašonėje esantį "Porte Maillot". Galva vis linksta į šoną ir atsirėmus į langą valandžiukę pasnūduriuoju. Išlipusi reikiamoje vietoje einu į metro, prieš tai pasigrožėjusi prieš pat nosimi pūmpsančia Triumfo arka. Nusileidus į metro mane pasitinka tas sunkus požeminių aikštelių kvapas, kurio taip stipriai nemėgstu... Fu. Mano lagaminas turbūt mažiausias pasaulyje, todėl lengvai jį galiu tiek laikyti rankose, tiek traukti iš paskos, tad problemų su juo nekyla ir drąsiai galiu važiuoti viešuoju transportu. Sėdusi į reikiama linija važiuojantį metro, visą kelią iki išnuomuoto butuko klausausi vyro grojančio "Krikštatėvio" melodiją akordeonu. Žavu! Tik visas žavumas išblėsta, kai jis pradeda vaikščioti po vagoną ir už savo pasirodymą rinkti pinigus. O aš galvoju, kodėl visi taip abejingai sėdi ir nė nenusišypso meilikaujančiam muzikantui?! Kadangi aš vilkėjau ryškų švarką ir visi keleiviai stebėjo kaip filmuoju "atlikėją", teko jį nudžiuginti penkiais eurais. Eh, nuplaukė du macaroon'ai iš Laduree.
Pasidėjusi daiktus ir "įsikūrusi" laikinuose namuose, nusileidžiu į apačioje esančią nedidukę maisto prekių parduotuvę ir nusiperku humuso, mažų morkyčių irrr.. butelį balto vyno. Cmon, viena Paryžiuje - why not? Vynas (vynas/vyras - beveik tas pats!) palaiko draugiją kol susitvarkau plaukus ir atgaivinu makiažą. Atrodo, jog tai tik nekaltos kelios taurės, tačiau išėjus suprantu, jog dar ir kaip kaltos, ir net gi gali būti mano neplanuotų nuotykių kaltininkėmis, cha cha.
Mieste šviečia saulė, oras fantastiškas, kvepiantis kepiniais ir išsipildžiusiomis, bei nuostabiomis, bet žlugusiomis svajonėmis. Negaliu suprasti, galva sukasi nuo milijono teigiamų emocijų, ar kompanjono namuose?! Pesčiomis nuo "Bastille" aikštės nukulniuoju pasigrožėti Noterdamo katedra, išvaikštau didžiąją dalį Lotynų kvartale esančių gatvelių. Viską filmuoju ir naudojuosi "selfie stick", kurio dėka jaučiuosi kaip turistė iš Kinijos, tik visu metru aukštesnė. Interneto telefone nėra, žemėlapis neveikia, o popierinio varianto neturiu, tad pasikliaunu nuojauta. Juk vis tiek kur nenueisi - gražu. Atrandu Starbucks, nusiperku šaltos kavos ir parašau namiškiams, kad gyva, sveika ir laiminga. Viduje emocijos tiesiog verda ir pati negaliu patikėti, jog pagaliau išpildžiau savo svajonę ir ir vėl esu čia, Paryžiuje, ir lyg niekur nieko geriu kavą. O kokia galybė jaukių knygynų randasi Lotynų kvartale! Jūra tiek naujų, tiek senų knygų.. Eh, jei tik mokėčiau prancūziškai..! Pilnos dėžės senų knygų dailiais viršeliais po 0.20eur. Kitas "sustok akimirka žavinga" taškas - Eifelio bokštas. Taip taip, tas pats surūdijęs geležies gabalas, dėl kurio norisi atiduoti sielą. O kaip gi be jo pirmą dieną?! Juk nesijaus, jog esi pačiame meilės mieste! Nukulniuoju iki Champs Elysees (atstumai nevaikiški, tačiau gatvės ir
architektūra tiesiog tobula, todėl neskauda nei kojų, nei galvos), saulė jau po truputį leidžiasi, o tai yra mano mėgstamiausias metas dienoje, nes apšvietimas pasidaro šiltas ir jaukus, o atmosfera mieste - tiesiog įkvepianti. Klaidžioju mažomis gatvelėmis ir vadovaudamasi nuojata artėju prie savo tikslo. Iš namo išbėga šiukšlėmis nešinas prancūzas. Prisiekiu, atrodo kaip kątik po fotosesijos Vogue viršeliui. Akimirką susimąstau, jog norėčiau čia gyventi, cha cha. Bet tik trumpam. Sutinku du rusus, pasidomiu iš kur jie atvyko. Atsakymas "Kijevas, Ukraina." Aš atsakau, jog esu iš Vilniaus. Jų reakcija manęs nenustebina : "oo, mums teko būti Latvijoje, graži šalis!". Susiraukiu ir palinkėjusi geros kloties pasuku į gatvelę, iš kurios atsiveria tiesiog pasakiškas vaizdas į Eifelio bokštą. Na štai, aš čia! Stoviu su savo ir ugnį ir vandenį mačiusiais konversais and prancūziškos žemės priešais Trocadero ir bandau kuo geriau įsiminti aplinkui esantį vaizdą, garsus, kvapus. Jau vakaras, o mano diena prabėgo taip ramiai, jog net pačiai nesitiki. Gal vis dėl to reikėjo eiti kavos su tais sunkiai angliškai kalbančiais vyrais, kurie dievagojosi niekada nematę tokios gražuolės? Net nenustebčiau, jeigu vėliau tokie rimti "kentai" mane su savo "geliku" išvežtų aprodyti miško. Tęmsta, o aš judu į Trocadero metro ir važiuoju "namo". Skambutis šeimai, nuotrauka į instagram ir nė neatėjus vidurnakčiui užmiegu savo naujuose pataluose. Rytojaus planuose - itin ankstyvi pusryčiai ir griežtai suplanuota nieko neveikimo diena. Au revoir!
