Niekada negalėjau pasigirti ilgais plaukais. Vaikystėjė nemėgdavau šukuotis, todėl kirpėjos (mamos įsakymu) nurėždavo plaukus iki pečių. Atėjus paauglystės periodui, pati dažydavau plaukus vaikorykštės spalvomis, todėl jie būdavo ganėtinai nualinti ir jų ilgis visuomet "laikėsi" toks pats - šiek tiek žemiau pečių linijos. Be jokios abejonės kas kartą išsitrinkusi plaukus naudodavausi fenu, retai kirpdavau plaukų galus ir kartais piktnaudžiaudavau tiesintuvu, todėl nenuostabu, jog plaukų būklė buvo prastesnė, nei vidutiniška. Vieną gražią dieną, kuomet dirbau Stambule, nusprendžiau nusidažyti plaukus ir gavosi taip, jog netyčia iš "raudonai rudos" (na gerai, tiesiog ryžos) tapau tamsiaplauke. Čia ir pasikeitė mano požiūris į plaukų priežiūrą.